pagaliau sugrįžtu į savo realybę, kurioje viskas ką turiu tai juodumos ir nerimas kada pasibaigs izoliacija ir aš galėsiu keliauti…
nors, kartais atrodo kad ta „meškiška“ globa nepaleis manęs iš savo gniaužtų visą likusį buvimą čia, ir mane tai erzina ir varo į neviltį.
jie saugo savo užpakalius, suprantu kad turėtų, bet tai kas vyksta dabar pamina mano esybę – klajūną ir pasaulį kuriame kadaise buvau.
… man atrodo kad aš niekad nesustosiu galvoti apie ateitį, ir kas bus toliau…. nežinau, bet gal tai mano liga, bet noriu viską sustatyti į savo „dėžutes“ dar prieš įvykiui įvykstant.
daug mąstau apie praeitį arba ateitį, bet man sunku būti čia ir dabar, tai man ne egzistuoja…. kartais man atrodo, kad ateitis man irgi ne egzistuoja.
man sunku suprasti tą „paleidimo“ techniką, nes visada esu įsitempęs dėl savo nuotykių ir sveikatos kuri vis blogėja ir blogėja. bet džiaugiuosi kad daktarai manęs neišsiuntė į ligoninę šį kartą.
… vis dar galvoju apie savo garso novelę, kaip viską surašyti….
pirmosios mano audio novelės idėja – kaip muzika veikia gyvenimą, ypatingai, mano kaip šizofrenija sergančio žmogaus….
… norėčiau joje įgarsinti savo juodumų dienoraščio garso takelį, kuris visus vienuolika metų lydėjo ir dar vis lydi mane…
mano gyvenimai buvo pilni „keistos muzikos“ tiek mano galvoje, tiek mano gyvenime……
kitą savaitę, prasidės mąstymo ir rašymo darbai, ir iki rugsėjo „algos“ kai pirksiu mikrofoną, turėčiau parašyti scenarijų….. taigi, liko penkiolika dienų
šiandien vėl, po kurio laiko buvau užsukęs į DCD (Dance Comander Disco) ir vėl prisiminiau senus pandemijos laikus, kai tai mane išgelbėdavo nuo išprotėjimo.
šį kartą, jaučiausi vėl priimtas ir suprastas, kad ir koks bebūčiau, man jaustis gaujos dalimi yra svarbu. ypač tada kai visas pasaulis byra ir aš turiu atsisakyti savo svajonių.
visi mano prissiminimai sugrįžo, gerąja prasme, vėl jaučiausi suprastas ir savas…..
Ačiū DCD ir DJ Tyme už tai, kad viskas sugrįžo, nors vėl naktis ir kita laukia nemiegota, bet tegu.
kai ne gyvenau pensionate aš bendravau su savo rato žmonėmis, su savo mikropasauliu, kuriame jaučiausi savas ir suprantamas. jame buvo visokio plauko personažų, ir gerų ir erzinančių, bet tai buvo mano pasaulis.
kai negyvenau Veisiejuose , mano gyvenimas turėjo prasmę, gal ir juodumų apimtą, bet tai buvo mano GYVENIMAS…
dabar, čia, jaučiuosi kad visas mano gyvenimas netenka prasmės. aš senstu, ir mano mikropasaulis sumažėjo iki skambučio ar discordo arba FB. praktiškai mano gyvenimo neliko. atsisakiau visų savo vertybių ir darbo, tiesiog, neliko mano pasaulio kuriame man gera ir jaučiuosi savas.
Šie kanalai (ne)turėtų patikti visiems, o kadangi mano savaitė būna laisva tai galiu praleisti 12valandų maratoną klausydamas visų ir to kas man patinka.
vakar oficialiai atsisakiau savo savanorystės „Gyvoji Biblioteka“ projekte. tai buvo vienas iš sunkiausių mano sprendimų, bet dėl šventos ramybės, čia Veisiejuose, aš sulaužiau savo gyvenimo paskirtį.
priepuolis Vilniuje, sveikatos pablogėjimas (nors niekas to ne mato), muštynės ir pabėgimas po to, ir jų nebeišleidimas manęs į Vilnių ir kitur privertė mane atsisakyti ir sulaužyti savo gyvenimą, bent jau iki Zarasų
kartais atrodo kad viskas dabar jų rankose, ir po visko jie man ne duos antro šanso ir leidimo gyventi toliau kaip aš „suprantu“, tik dėl jų „integravimo“ mane jau ima siutas….
suprantu, kad jie man nori „gero“, bet niekas ne paklausia ar man to reikia… žinau, kad mano gyvenimas čia ir dabar nieko ne vertas, bet gal Zarasuose, aš jį susikursiu taip kaip noriu ir su kuo noriu…
kodėl mane prievartauja būti teigiamu personažu, kai kam neišeinu iš galvos. ta moteris, kuri privertė mane panaudoti smurtą, ji mano pavardę naudoja kaip keiksmažodį.
ir tai mane varo iš proto…
man kartais vėl norėtųsi ją sumušti, nes atrodo kad ji mane bando išvesti iš kantrybės, bet tikrai žinau, ji mane pagavo bet ne sugavo manęs.
kodėl aš turiu ieškoti pagalbos ir gydymo, kodėl aš turiu lankytis pas daktarą ir psichologą, kodėl aš turiu būti protingas teigimas personažas kai kiti gali daryti ką nori.
taip, aš turiu daug ką nuveikti kad įrodyčiau savo atsparumą ir norą išlikti, bet klausimas, kiek ilgai ir kodėl turėčiau…..
jučiu kad švaistau savo jėgas ne tam kam turėčiau, bet kaip man atsikelti ir prisikelti, kai ligonis gali daryti ką jis nori, o man garsinama Rokiškiu ir kitokiais dalykais, kodėl su manimi elgiamasi kaip su gyvuliu.
Bet apie tai kitą katą.
kai nelauktai atsidursiu vienumoje
kai durys į mano pasaulį užsidarys
negalvosiu apie naują stebuklą
negyvensiu čia ir dabar
esu tarytum pagautas juodumų
esu tarytum liga o ne žmogus
kažkas manyje lūžta o jie
laukia manęs ištrūkstant į laisvę
aš jaučiuosi paklaidintas pasiklydęs
tarytum kalėjime be nusikaltimo
jie sako manyje kaltinimas ir pyktis
bet savaitė po svaitės riedu į niekur
