pagaliau sugrįžtu į savo realybę, kurioje viskas ką turiu tai juodumos ir nerimas kada pasibaigs izoliacija ir aš galėsiu keliauti…
nors, kartais atrodo kad ta „meškiška“ globa nepaleis manęs iš savo gniaužtų visą likusį buvimą čia, ir mane tai erzina ir varo į neviltį.
jie saugo savo užpakalius, suprantu kad turėtų, bet tai kas vyksta dabar pamina mano esybę – klajūną ir pasaulį kuriame kadaise buvau.
šiandien vėl, po kurio laiko buvau užsukęs į DCD (Dance Comander Disco) ir vėl prisiminiau senus pandemijos laikus, kai tai mane išgelbėdavo nuo išprotėjimo.
šį kartą, jaučiausi vėl priimtas ir suprastas, kad ir koks bebūčiau, man jaustis gaujos dalimi yra svarbu. ypač tada kai visas pasaulis byra ir aš turiu atsisakyti savo svajonių.
visi mano prissiminimai sugrįžo, gerąja prasme, vėl jaučiausi suprastas ir savas…..
Ačiū DCD ir DJ Tyme už tai, kad viskas sugrįžo, nors vėl naktis ir kita laukia nemiegota, bet tegu.
kai ne gyvenau pensionate aš bendravau su savo rato žmonėmis, su savo mikropasauliu, kuriame jaučiausi savas ir suprantamas. jame buvo visokio plauko personažų, ir gerų ir erzinančių, bet tai buvo mano pasaulis.
kai negyvenau Veisiejuose , mano gyvenimas turėjo prasmę, gal ir juodumų apimtą, bet tai buvo mano GYVENIMAS…
dabar, čia, jaučiuosi kad visas mano gyvenimas netenka prasmės. aš senstu, ir mano mikropasaulis sumažėjo iki skambučio ar discordo arba FB. praktiškai mano gyvenimo neliko. atsisakiau visų savo vertybių ir darbo, tiesiog, neliko mano pasaulio kuriame man gera ir jaučiuosi savas.
kodėl mane prievartauja būti teigiamu personažu, kai kam neišeinu iš galvos. ta moteris, kuri privertė mane panaudoti smurtą, ji mano pavardę naudoja kaip keiksmažodį.
ir tai mane varo iš proto…
man kartais vėl norėtųsi ją sumušti, nes atrodo kad ji mane bando išvesti iš kantrybės, bet tikrai žinau, ji mane pagavo bet ne sugavo manęs.
kodėl aš turiu ieškoti pagalbos ir gydymo, kodėl aš turiu lankytis pas daktarą ir psichologą, kodėl aš turiu būti protingas teigimas personažas kai kiti gali daryti ką nori.
taip, aš turiu daug ką nuveikti kad įrodyčiau savo atsparumą ir norą išlikti, bet klausimas, kiek ilgai ir kodėl turėčiau…..
jučiu kad švaistau savo jėgas ne tam kam turėčiau, bet kaip man atsikelti ir prisikelti, kai ligonis gali daryti ką jis nori, o man garsinama Rokiškiu ir kitokiais dalykais, kodėl su manimi elgiamasi kaip su gyvuliu.
Bet apie tai kitą katą.
aš manau kad esu gyvenimo nubaustas, klausimas, kiek kiti baus mane?
žinau, kad mano klaidos ne pasiteisinimas, nes pastaruoju metu jaučiuosi klaikiai, ir klaidų padariau daugybę…
toks jausmas, kad jie bijo manęs, bijo kalbėtis ir bendrauti kaip (arba beveik) su sau lygiu. kai atėjo naujas direktorius su manim elgiamasi kaip su gyvuliu, o kai kurių žmonių pasipūtimas ir arogancija mane varo iš proto.
you know, kaip būna, kai „iz griazi v kniazi“ kartais pamiršti kuo tu buvai ir su kuo tu buvai, ir pasikeli, nirs esi iš tų pačių dulkių nulipdytas. bet nežinau, kiek jie mane baus, ir tai mane varo iš proto.
iš pradžių, priepuolis ir nenoras mane išleisti išvykti dėl to jaučiuosi kaip kalėjime, po to muštynės ir pabėgimas ( beje, pirmas per vienuolika metų), ir dar problemos su sveikata, kurios tęsiasi jau beveik mėnuo ir bijau kad viskas tuo taip lengvai nesibaigs.
noriu į ligoninę, gal tai padės su vaistais, ir susireguliouti mintis bei nors trumpam pakeisti aplinką, jeigu šiandien išeis susitikti su daktaru ir išsiaiškinti ar jis siųs mane ir kada, bus galima žiūrėti ar man vis dar to reikia. o man to reikai ir šį kartą man to tikrai reikia.
aš neturiu kitos išeities, tik sumokėti kainą kurios aš nusipelniau. nors susitaikiau su ta moterimi, bet nesijaučiu kaltas tiek kad turėčiau.
žinau, jėgos aš panaudojau per daug, ir galėjau išsisukti, bet čia susidūrė du ligoniai ir dabar jaučiuosi taip blogai, kad ji mane prigavo bet ne nugalėjo.
kas įvyko po to, tai mano kaina nors tai ne sprendimas. pabėgimas nėra sprendimas, bet kartais koncepto įrodymas, kad aš galiu ir kad man nesvarbu.
man atrodo kad keli mėnesiai ar pusė metų man vis tiek gręsią už pensionato taisyklių pažeidimus, bet man jau nesvarbu kas ir kaip, man daug svarbiau atsigauti ir atsistatyti.
gal psichiatrinę ligoninę, gal gyvenimas pasikeis ir aš įveiksiu savo prigimtį, bet tai vargu ar atsitiks….. teks pasinaudoti kitų žmonių patirtimi, o apie tai kitą kartą
greitu metu, gal jau šiandien, pradėsiu skelbti savo 10/10 eilėraščių iššūkį.
jis buvo pradėtas praeito mėnesio pabaigoje, ir bus ištransliuotas per artimaiuasias 10 dienų
Esu Andrius Klajūnas – kaip Internete mane žino draugai…
Tai mano anujausias projektas kuriame aptarinėsiu visus man rūpimus dalykus, nuo muzikos ir knygų iki podkastų ir psichikos sveikatos….
Čia bus mano pasaulis, daug ir visko….
tikiuosi patiks, iki greito
KLAJŪNAS
