kai ne gyvenau pensionate aš bendravau su savo rato žmonėmis, su savo mikropasauliu, kuriame jaučiausi savas ir suprantamas. jame buvo visokio plauko personažų, ir gerų ir erzinančių, bet tai buvo mano pasaulis.

kai negyvenau Veisiejuose ,  mano gyvenimas turėjo prasmę, gal ir juodumų apimtą, bet tai buvo mano GYVENIMAS…

dabar, čia, jaučiuosi kad visas mano gyvenimas netenka prasmės. aš senstu, ir mano mikropasaulis sumažėjo iki skambučio ar discordo arba FB. praktiškai mano gyvenimo neliko. atsisakiau visų savo vertybių ir darbo, tiesiog, neliko mano pasaulio kuriame man gera ir jaučiuosi savas.