pagaliau sugrįžtu į savo realybę, kurioje viskas ką turiu tai juodumos ir nerimas kada pasibaigs izoliacija ir aš galėsiu keliauti…
nors, kartais atrodo kad ta „meškiška“ globa nepaleis manęs iš savo gniaužtų visą likusį buvimą čia, ir mane tai erzina ir varo į neviltį.
jie saugo savo užpakalius, suprantu kad turėtų, bet tai kas vyksta dabar pamina mano esybę – klajūną ir pasaulį kuriame kadaise buvau.
… man atrodo kad aš niekad nesustosiu galvoti apie ateitį, ir kas bus toliau…. nežinau, bet gal tai mano liga, bet noriu viską sustatyti į savo „dėžutes“ dar prieš įvykiui įvykstant.
daug mąstau apie praeitį arba ateitį, bet man sunku būti čia ir dabar, tai man ne egzistuoja…. kartais man atrodo, kad ateitis man irgi ne egzistuoja.
man sunku suprasti tą „paleidimo“ techniką, nes visada esu įsitempęs dėl savo nuotykių ir sveikatos kuri vis blogėja ir blogėja. bet džiaugiuosi kad daktarai manęs neišsiuntė į ligoninę šį kartą.
… vis dar galvoju apie savo garso novelę, kaip viską surašyti….
kai ne gyvenau pensionate aš bendravau su savo rato žmonėmis, su savo mikropasauliu, kuriame jaučiausi savas ir suprantamas. jame buvo visokio plauko personažų, ir gerų ir erzinančių, bet tai buvo mano pasaulis.
kai negyvenau Veisiejuose , mano gyvenimas turėjo prasmę, gal ir juodumų apimtą, bet tai buvo mano GYVENIMAS…
dabar, čia, jaučiuosi kad visas mano gyvenimas netenka prasmės. aš senstu, ir mano mikropasaulis sumažėjo iki skambučio ar discordo arba FB. praktiškai mano gyvenimo neliko. atsisakiau visų savo vertybių ir darbo, tiesiog, neliko mano pasaulio kuriame man gera ir jaučiuosi savas.
vakar oficialiai atsisakiau savo savanorystės „Gyvoji Biblioteka“ projekte. tai buvo vienas iš sunkiausių mano sprendimų, bet dėl šventos ramybės, čia Veisiejuose, aš sulaužiau savo gyvenimo paskirtį.
priepuolis Vilniuje, sveikatos pablogėjimas (nors niekas to ne mato), muštynės ir pabėgimas po to, ir jų nebeišleidimas manęs į Vilnių ir kitur privertė mane atsisakyti ir sulaužyti savo gyvenimą, bent jau iki Zarasų
kartais atrodo kad viskas dabar jų rankose, ir po visko jie man ne duos antro šanso ir leidimo gyventi toliau kaip aš „suprantu“, tik dėl jų „integravimo“ mane jau ima siutas….
suprantu, kad jie man nori „gero“, bet niekas ne paklausia ar man to reikia… žinau, kad mano gyvenimas čia ir dabar nieko ne vertas, bet gal Zarasuose, aš jį susikursiu taip kaip noriu ir su kuo noriu…
kodėl mane prievartauja būti teigiamu personažu, kai kam neišeinu iš galvos. ta moteris, kuri privertė mane panaudoti smurtą, ji mano pavardę naudoja kaip keiksmažodį.
ir tai mane varo iš proto…
man kartais vėl norėtųsi ją sumušti, nes atrodo kad ji mane bando išvesti iš kantrybės, bet tikrai žinau, ji mane pagavo bet ne sugavo manęs.
kodėl aš turiu ieškoti pagalbos ir gydymo, kodėl aš turiu lankytis pas daktarą ir psichologą, kodėl aš turiu būti protingas teigimas personažas kai kiti gali daryti ką nori.
taip, aš turiu daug ką nuveikti kad įrodyčiau savo atsparumą ir norą išlikti, bet klausimas, kiek ilgai ir kodėl turėčiau…..
jučiu kad švaistau savo jėgas ne tam kam turėčiau, bet kaip man atsikelti ir prisikelti, kai ligonis gali daryti ką jis nori, o man garsinama Rokiškiu ir kitokiais dalykais, kodėl su manimi elgiamasi kaip su gyvuliu.
Bet apie tai kitą katą.
aš manau kad esu gyvenimo nubaustas, klausimas, kiek kiti baus mane?
žinau, kad mano klaidos ne pasiteisinimas, nes pastaruoju metu jaučiuosi klaikiai, ir klaidų padariau daugybę…
toks jausmas, kad jie bijo manęs, bijo kalbėtis ir bendrauti kaip (arba beveik) su sau lygiu. kai atėjo naujas direktorius su manim elgiamasi kaip su gyvuliu, o kai kurių žmonių pasipūtimas ir arogancija mane varo iš proto.
you know, kaip būna, kai „iz griazi v kniazi“ kartais pamiršti kuo tu buvai ir su kuo tu buvai, ir pasikeli, nirs esi iš tų pačių dulkių nulipdytas. bet nežinau, kiek jie mane baus, ir tai mane varo iš proto.
iš pradžių, priepuolis ir nenoras mane išleisti išvykti dėl to jaučiuosi kaip kalėjime, po to muštynės ir pabėgimas ( beje, pirmas per vienuolika metų), ir dar problemos su sveikata, kurios tęsiasi jau beveik mėnuo ir bijau kad viskas tuo taip lengvai nesibaigs.
noriu į ligoninę, gal tai padės su vaistais, ir susireguliouti mintis bei nors trumpam pakeisti aplinką, jeigu šiandien išeis susitikti su daktaru ir išsiaiškinti ar jis siųs mane ir kada, bus galima žiūrėti ar man vis dar to reikia. o man to reikai ir šį kartą man to tikrai reikia.
kaip rašiau ankščiau, susitaikiau su moterim kuri mane išprovokavo mane smurto panaudojimui.
žinau, kad būsiu ir esu stebimas, ir man reikės laikyti save ant grandinės tik nežinau kiek ilgai.
man atrodo kad nuo šiol gyvenimas man bus sunkesnis, bet manau, lengvesnis. iššūkis man vėl atsigauti ir pamatyti save ne ligonio o sveiko akimis
jie mato mane kaip sveiką ir aš noriu kad taip ir toliau būtų, bet pasirinkau ne tą kelią, klaida po klaidos aš sužlugdžiau jų pasitikėjimą kurį dabar vėl atstatyti bus sunku…. o jeigu pabandžius.
šiandien, jeigu nieko nevyks bootieverse, vėl bandysiu transliuoti savo muziką….. bet man pastaruoju metu sunku kažką kūrybiško sugalvoti, žiūrėsim kaip bus……
aš neturiu kitos išeities, tik sumokėti kainą kurios aš nusipelniau. nors susitaikiau su ta moterimi, bet nesijaučiu kaltas tiek kad turėčiau.
žinau, jėgos aš panaudojau per daug, ir galėjau išsisukti, bet čia susidūrė du ligoniai ir dabar jaučiuosi taip blogai, kad ji mane prigavo bet ne nugalėjo.
kas įvyko po to, tai mano kaina nors tai ne sprendimas. pabėgimas nėra sprendimas, bet kartais koncepto įrodymas, kad aš galiu ir kad man nesvarbu.
man atrodo kad keli mėnesiai ar pusė metų man vis tiek gręsią už pensionato taisyklių pažeidimus, bet man jau nesvarbu kas ir kaip, man daug svarbiau atsigauti ir atsistatyti.
gal psichiatrinę ligoninę, gal gyvenimas pasikeis ir aš įveiksiu savo prigimtį, bet tai vargu ar atsitiks….. teks pasinaudoti kitų žmonių patirtimi, o apie tai kitą kartą
Žinau, kad užsidirbau ir turėsiu sumokėti kainą , bet aš jiems įrodžiau, koks aš kvailys esu, bet kartu įrodžiau sau, kad galiu pykti, iki žemės graibymo..
Žinau, kad ta moteris laimėjo, ir man teks kažkaip viso to išvengti, nes vėl pilnatis ir psichika gali ateiti pas bet ką, o aš jau moku kainą – tokią kainą, kurią prisiminsiu dar ilgai.
visą laiką galvoje sukosi įvairiausios mintys ir planai, bet niekada nenurimsiu, kai dabar man suteikiamos nuolaidos už tokią kainą…
Žinau, kad į mano gyvenimą ir į kambarį žiūri daug akių, bet nenoriu pasiduoti ir padarysiu viską, ką galiu, kad išlikčiau rami (vėl)
man norisi daryti „planas P“ nes jaučiuosi kad pora dienų atgal padariau klaidą ir dabar noriu padaryti kitą.
aš jaučiu kad U.M. buvo tesus, bet kaip man pasakyti kad man jau norisi pokyčio. kadangi jie mane žino kaip žmogų „ieškančio“ konflikto, bet kartais konfliktas „pasigauna“ mane
žinau, ne esu šventasis, bet kas gali būti mediatoriumi tarp manęs ir I.Ž (pavyzdžiui), nes planas bręsta mano galvoje, ir viskas, visas gyvenimas, mintys ir savarankiško gyvenimo viltys nueis į niekur….
Man jau nesvarbu, svarbu ar aš surasiu ar prarasiu, bet viskas dar tik prasideda :-/
